atviepti

atviẽpti, -ia (àtvepia), àtviepė tr. 1. DŽ¹ atverti, pražioti (burną, lūpas, snukį), prasižiojus rodyti (smegenis): Atviepta arklio lūpa Lp. Stova atviẽpusys raudonus smagenius Šts. 2. refl. S.Dauk, NdŽ padaryti grimasą, išsišiepti: Vėpso atsiviẽpęs Kp. Atsiviepęs ir prisimerkęs jis žiūrėjo prieš saulę Rs. Ar ana nesupyks? – Nėkas nebijo, i taip y[ra] atsiviẽpusi, daugiau nebatsiviẽps Varn. Miegta kiaurai atsiviẽpęs Pln. Veiza į mergas atsiviepęs Tv. Lapė veiza atsiviẽpusi Kl. Teip didžiai griežiau pasistojęs, išsižiojęs, pasistiepdamas, atsiviẽpdamas PP16. ^ Ar girdi, Bite, ko stovi atsiviepęs kaip prūso kišenė? rš. ║ padaryti grimasą, perkreipti veidą iš įtampos, rodant nepasitenkinimą, nenorą,pyktį, nuoskaudą, blogą nuotaiką: Kūdikis vienas atsiviẽpęs verkšlena, valgyti norėdamas J. Tik pasakyk anam ką, tujau ir atsìviepa Vvr. Jam nū veido galima matyti, kad piktas žmogus – atsiviepęs Prk. Pagrįsta i tims daktarams – linksmo žmogaus nematysi: atsiviẽpę ir atsiviẽpę, dejuo[ja] i dejuo[ja] End. Ka tu dėl šūdo nėkų atsìviepi (imi verkti) Krtn. Dabar leidi, o paskuo vėl būsi atsiviepęs Kl. O tas klumpius ten tokio[je] pastoginė[je] kaiša atsiviẽpęs Pln. Eita, ale atsiviẽpęs NmŽ. Gurauskis atsiviẽpęs, nenoroms paskolino ratus Gd. Kiaurai atsiviẽpusi, kiaurai surūgusi Trk. Ans yr toks atsiviẽpęs žmogus, anam viskas nepatinka Varn. Valgė košę atsiviẽpęs Vkš. Susiraukęs, atsiviẽpęs, nepatenkintas Rdn. ^ Atsiviepė kaip pipirų kandęs LTR(Plng). Jau atsiviẽps kaip šuo Šll. Pasakyk ką padirbti – atsìviepa kaip kumelė End. Atsiviepusi kaip vyžena LTR(Pp). Ko atsiviepei kaip naginė Akm. Atsìviepė it velnias priš perkūniją Skd. Atsiviẽpęs kaip Vicento giltinė Kal. ║ iškreipti lūpas šypsantis: Tas anos būsimasis vyras eina kaktą išvertęs, atsiviẽpęs Vkš. Teneklaus munęs daugiau – atsivieps lig ausų Skd. Vežėjas dailiai nusiėmė kepurę ir, saldžiai atsiviepęs, neapsakomu nusižeminimu kreipiasi į mane Vaižg. | Burna džiugiai atsiviepia rš. ^ Atsìviepė kaip gelželį radęs Skd. Atsiviepęs it jauna marti VP7. ║ iš veido būti persikreipusiam, suvargusiam: Sena, bjauri, atsiviẽpusi, dantys išbirę End. 3. refl. part. veiksmo intensyvumui sustiprinti: Ką įkiši, atsiviẽpęs lauši su mintuvais LKT70(Dr). Muno peilis aštriausis, nė atsiviẽpusi negaliu atpjauti (juok.) Sd. Žiūrėk atsiviepęs ir viena savo seile gardžiuokis Vaižg. Nepasakyk kitam, o gausi dvidešimti penkius metus neatsiviẽpdamas (kaipmat – Stalino laikais) Ub. 4. prk. išklaipyti, iškreivinti: Karklinis pjūklalis àtvieptas paliko par akminaičius karklo šakas bepjaustant Šts. | refl.: Kliudžiau su dalgiu į kūlį, ir atsìviepė ašmenys End. Kitas [puodas] par daug sutirpsta, išeina atsiviẽpęs Všv. Visai atsìviepė tas tavo peilis, ašminys spinda, galia žydelka ant ašminų plika subine į Kauną joti Vkš. ║ atsiknoti, atkerti, atsilapoti: Vyras apsiavęs naginėm, apsivilkęs nudryžusia sermėga su atsiviepusiu kapišonu tarsi maišu ant pečių V.Bub. Maišas buvo milžiniškas, prikimštas ligi pat viršaus, atsiviepęs, ir iš jo kyšojo švieži agurkai J.Dov. \ viepti; atviepti; išviepti; nuviepti; praviepti; suviepti; užviepti